Šį sekmadienį uždegsime pirmąją Advento žvakę, tad metas pasirūpinti Advento vainiku. Daugeliui tai malonios akimirkos, kai galime atsiduoti kūrybai ir savo rankomis sukurti mielą ir prasmingą namų aksesuarą.

Štai keletas adventinio vainiko idėjų.

           Sekmadienis – advento pradžia. Adventas (lot. adventus reiškia artėjimą, atėjimą) – krikščionių religijoje ikikalėdinis, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – šv. Kalėdoms laikotarpis. Adventas trunka beveik mėnesį (nevienodai - nuo 22 iki 27 dienų), per tą laiką praeina 4 savaitės, kurias simbolizuoja advento vainike degamos keturios žvakės. Liaudies kalendoriuje adventas – rimties,  susikaupimo, fizinio ir dvasinio apsivalymo metas, ūkinių darbų pabaiga. Jis prasideda nuo Šv. Andriejaus dienai artimiausio sekmadienio ir baigiasi Kalėdomis. (Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną.) Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis – stebuklingos ramybės, taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tačiau adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Todėl šiuo metu laikomasi tam tikrų draudimų. Per adventą nebūdavo galima kirsti miško. Tiems, kurie draudimo nepaisydavę ir visgi važiuodavę miškan kirsti malkų, pasirodydavusi tarp medžių aukšta žila moteris – miškų dvasia. Užsimojus kirviu, pasigirsdavęs raudojimas – tai miškų dievybė, tankumyne pasislėpusi, aimanuodavusi ir verkdavusi. Advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos darbus, ypač triukšmingus. Veikiausiai taip buvo vengiama sutrikdyti natūralią gamtos ciklo eigą, saulės grįžimą. Atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių ūkininkai spėdavo būsimą derlių:

Jei gilu sniego ar pusto – tikėdavosi gero vasarojaus,

Jei adventas saulėtas – lauk gero daržovių derliaus.

Saulėta gruodžio 8 diena žada labai gerų kopūstų.

Jei per adventą šalta – lauk karštos vasaros su trankiomis perkūnijomis.

Dažni atodrėkiai lemia gražų rugių žydėjimą ir grūdingas varpas.

Lietingas gruodis gali rugius vasarą sugadinti.

Žuvies vandenyse bus tiek pat daug, kiek advento laike danguj žvaigždžių.

Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis žada gerą sėmenų derlių.

Jei šiaip pasninga, žmonės laukdavo gero vasarojaus, ypač pupų, žirnių derliaus.

Merginos norėdamos sužinoti, ar ištekės ateinančiais metais ar ne, Šv. Andrejaus dieną nusiskindavo vyšnios šakelę ir pamerkdavo. Jeigu ši šakelė iki Kalėdų pražydės, ištekėsi.

Seniau per Adventą pasninkaudavo (nebuvo galima valgyti nieko pieniško ir mėsiško) net tris kartus per savaitę (trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį). Dabar - penktadienį.

Per adventą žmonės nesilinksmindavo, nešokdavo. Tačiau reikėtų atsiminti, kad daina dainai nelygu. Seniau per Adventą žmonės, laukdami saulės sugrįžimo, atlikdavo įvairias apeigas. Joms būdavo skirta daug dainų. Leidinyje „Lietuvių kalendorinės šventės” (p. 25), Stasys Gutautas nurodo, kad „tyrinėtojų paskaičiavimu, du trečdaliai visų žinomų kalendorinių dainų yra susijusios su saulės grįža. Šias dainas vadina advento arba kalėdinėmis. Jas dainuodavo per visą adventą, o neretai ir iki Trijų Karalių. Dainuodavo vakarodami, susirinkę bendrai ką nors dirbdami. Vakarais ne tik dainuodavo adventines dainas, bet ir žaisdavo advento žaidimus, šokdavo ratelius”. Advento dainas nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių, arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj. Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus. Populiariausi: „Akla višta”, „Žiedo dalijimas”, „Voverėlė”, „Jievaras”.

Lietuva yra didelis stebuklingas miškas, kuriame gyvena laumės, raganos, burtininkai, elfai ir Teta iš miško. Lietuvoje medžiai moka šnekėti, miškais teka stebuklingi šaltiniai, kurie gali išgydyti visas ligas, o pačiame šalies centre auga didžiulis ąžuolas, kurio viršūnėje teka Saulė. Visi čia yra labai laimingi.
Tačiau taip buvo ne visada. Vieną niūrią vasaros dieną, kai debesys užstojo ąžuolo viršūnėje tekančią Saulę ir lietus pylė kaip iš kibiro, į Lietuvą iš didelės ir tamsios Rytų šalies atropojo raudonas devyniagalvis Slibinas ir su savimi atsivedė kalbančių baltų meškų. Tos meškos buvo labai blogos. Raudonas devyniagalvis Slibinas buvo toks didelis, kad savo pilvu galėjo uždengti pusę miško. Eidamas jis pūtė ugnį ir degino miškus, kuriuose gyveno visi tie laimingi žmonės ir Teta iš miško. Slibinas norėjo Lietuvoje susisukti lizdą ir čia išperėti savo vaikus, o blogosios baltos meškos norėjo jam padėti.

Narsiai gynėsi Lietuvos gyventojai: elfai šaudė iš lankų, laumės verpė Slibino plaukus ir suko iš jų siūlus, raganos ir burtininkai visi kaip vienas bandė užkerėti Slibiną, net miško gyvūnai ir paukščiai bandė iškapoti jam akis, vilkai draskė Slibiną ir gynė mišką, bet viskas veltui. Didelis raudonas Slibinas užkariavo Lietuvą ir susisuko čia lizdą, o visi miško gyventojai buvo paversti Slibino tarnais devyneriems metams, devyniems mėnesiams ir devynioms dienoms.

Kad ir kaip kankino Slibinas ir baltosios meškos Lietuvos miškų gyventojus, tačiau jie nepasidavė ir laukė savo valandos. Ta valanda atėjo. Sausio 13 dieną staiga vėl patekėjo Saulė didžiojo ąžuolo viršūnėje ir medis atgijo. Tai pamatę visi gerieji Lietuvos žmonės ėmė džiaugtis. Jie suprato, kad yra vilties. Visą tą dieną jie ruošėsi mūšiui, o naktį drąsiai stojo į kovą už savo mišką, savo Tėvynę. Neturėjo jie jokių ginklų, išskyrus galbūt tik meilę ir dainą. Jie visi uždainavo paslaptingą dainą, kurią šiandien vadiname Lietuvos Himnu, susikibo rankomis ir vien savo meilės jėga išvijo Slibiną atgal į Rytus. Raudonas devyniagalvis Slibinas neapkentė meilės, todėl baisiausiai supyko ir todėl žuvo 14 laisvės gynėjų. Jų kraujas tekėjo į samanotą miško žemę ir ten visiems laikams išdygo stebuklingi laukinių rožių krūmai. Štai kodėl kiekvienais metais visi Lietuvos gyventojais Sausio 13 dieną muša varpus ir taria „ačiū“ šiems narsiems gynėjams.

                                                                         Su meile,

                                                                     Jūsų Teta iš miško.

Mėgstate piešti? Manau, kad tikrai piešiate ne tik mokykloje, bet ir namuose. O gal norėtumėte  pasidaryti ekologišką akvarelę? Paklausite: kaip? Sužinosite peržvelgę nuotraukas ir paskaitę  visą straipsnį. Sėkmės :)

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.